Įdomioji biologija: 10 greičiausiai pražudančių ligų

http://www.buildhealthybody.com/top-10-most-dangerous-diseases-in-world/

„Įdomioji biologija“ grįžta su 10 greičiausiai pražudančių ligų. Neišsigąskite, įrašas ilgas. Įspėju jautrius žmones – ligų nuotraukų bus.

10. Chagas liga (amerikinė tripanosomozė).
Ši liga pavadinta Brazilijos mokslininko Carlos Chagas garbei, kuris 1909m. pirmas aprašė šią ligą. Chagas liga yra tropinė parazitinė kraujo pirmuonių Trypanosoma cruzi sukeliama liga, kelianti didelę grėsmę žmogaus gyvybei. Ši liga paplitusi Lotynų Amerikoje.

Kiekvienais metais užregistruojama 8-11 mln. Sergančių žmonių. Riziką užsikrėsti turi daugiau nei 25mln. Gyventojų. Kiekvienais metais Lotynų Amerikoje nuo šios ligos miršta 10 tūkstančių žmonių – daugiausiai tarp parazitinių susirgimų, net ir labiau žinomos maliarijos. Didėjant žmonių migracijai ši liga registruojama ir kitose pasaulio šalyse.

http://www.jyi.org/issue/the-fight-for-recognition-chagas-disease-meets-controversy/

Ligos sukėlėjus perneša kraujasiurbės triatominės blakės. Blakės maitinasi gyvūnų ir žmogaus krauju, todėl jos gyvena netoli žmonių būstų ar gyvūnų olų. Dažniausiai jos sukandžioja atviras kūno vietas (veidą, rankas, kojas). 

Chagas liga gali turėti ūmią ir lėtinę stadijas. Abi šios stadijos gali būti be simptomų arba kelti grėsmę gyvybei. Įkandimo vietoje vystosi nedidelis uždegimas. Ūmi ligos stadija prasideda karščiavimu, galvos skausmu, periferinių limfmazgių padidėjimu, raumenų skausmais, sumažėjusiu apetitu, atsiranda viduriavimas, pykinimas, silpnumas, pasunkėja kvėpavimas, ant pilvo ir krūtinės gali išryškėti raudonos dėmės. Gali atsirasti odos bėrimai (Čagos), išliekantys kelis mėnesius. Apie 50% visų ligonių vystosi Romano simptomas (pabrinkimas viršutinio ir apatinio vienos akies vokų, kartu su akies uždegimu (konjunktyvitu)). Ūmi ligos stadija yra labai pavojinga, dėl galimų mirties atvejų ar sunkios ligos vystymosi, ypač mažiems vaikams.

Lėtinė ligos stadija išsivysto praėjus dviem mėnesiams, o kartais net 10-20 m. po užsikrėtimo. Vystantis lėtinei ligos stadijai parazitai koncentruojasi širdies arba virškinimo trakto ląstelėse. Parazitai dauginasi ir palaipsniui plinta visame žmogaus organizme, pažeisdami širdies raumenį, virškinimo traktą, nervų sistemos bei kvėpavimo sistemos organus. Kas trečiam lėtine ligos forma sergančiam ligoniui vystosi širdies pažeidimai, kas dešimtam – virškinimo trakto, nervų sistemos pažeidimai arba pažeidžiamos kelios sistemos (organai). Ligos gali mirti staiga dėl širdies raumens pažeidimo.

https://www.cdc.gov/parasites/chagas/gen_info/vectors/
9. Dengė karštligė.
Dengė karštligė yra ūmi virusinė uodų pernešama liga, kurią sukelia Dengė virusas. Virusą daugiausiai platina Aedes aegypti uodai. Užsikrėtęs žmogus virusą gali perduoti uodui karščiavimo periodo pabaigoje, kai jis prisisiurbia kraujo. Žmogus nuo žmogaus tiesiogiai šia liga neužsikrečia (galimi užsikrėtimai atliekant kraujo perpylimus, organų transplantacijas).

https://en.wikipedia.org/wiki/Dengue_fever

Daugiausia Dengė infekcijos atvejų registruojama Pietryčių Azijoje, Amerikoje ir Ramiojo vandenyno vakarinėje dalyje. Per paskutinius dešimtmečius Dengė karštligė labiausiai paplito Centrinės ir Pietų Amerikos šalyse. 1981 m. Kuboje užregistruota didelė Dengė karštligės epidemija. Ne endeminėse šalyse yra užregistruota keletas įvežtinių Dengė karštligės atvejų. Didžiausią susirūpinimą pasaulyje kelia potencialus Dengė karštligės plitimas iš endeminių teritorijų. Šis procesas yra susijęs su klimato atšilimu ir uodų populiacijos didėjimu. Lietuvoje trys įvežtinės ligos atvejai buvo registruoti 1994, 2003 ir 2011 m.

Inkubacinis ligos laikotarpis – 3-14 dienų. Liga pasireiškia 3-5 dienas trunkančiu karščiavimu, galvos, sąnarių, raumenų skausmais, bėrimu, pykinimu ir vėmimu. Dažniausiai sergama lengva Dengė karštlige (DK), kartais pasireiškia sunkesnė ligos forma – Dengė hemoraginė karštligė (DHK) – karščiuojama, kraujuojama, sumažėja trombocitų skaičius, padidėja kapiliarų pralaidumas. Dar sunkesnė ligos forma yra Dengė šoko sindromas. Esant neteisingam gydymui, mirštamumas nuo šios ligos gali siekti 15-40%. Asmenims, sirgusiems šia liga, susidaro imunitetas prieš ligą sukėlusią viruso paderme.

http://www.emedicinehealth.com/dengue_fever/article_em.htm
8. Pasiutligė. 
Pasiutligė – skiepijimais valdoma zoonozė, ūmi virusinė liga, kuri, pasiekusi klinikinę stadiją, visuomet yra mirtina dėl progresuojančios encefalopatijos (patologinis smegenų pažeidimas). Pasiutligės virusai labai neatsparūs išorinėje aplinkoje, todėl užsikrečiama tik tuomet, kai pasiutlige sergančio gyvūno seilės patenka į žaizdą per pažeistą odą arba gleivines. Pasiutligės virusas labai jautrus išdžiūvimui, dezinfekcinėms medžiagoms, dėl šios priežasties viruso plitimas per išorinės aplinkos objektus beveik neįmanomas.

https://en.wikipedia.org/wiki/Rabies

Žmonės pasiutlige užsikrečia, kai jiems įkanda, įdreskia ar apseilėja sergantis naminis ar laukinis gyvūnas ir su gyvūno seilėmis pasiutligės virusas patenka į žaizdą. Pavojingesni įkandimai į nuogą kūną, negu per rūbus. Labai pavojinga, kai pasiutę gyvūnai giliai sukandžioja žmogui veidą: jam būdingas trumpesnis inkubacinis periodas ir didesnis pavojus užsikrėsti pasiutlige. Inkubacinis pasiutligės periodas trunka nuo 12 dienų iki kelių mėnesių. Inkubacinio periodo trukmė priklauso nuo užkrato patekimo vietos (kuo arčiau galvos, tuo inkubacija trumpesnė), nuo į žaizdą patekusios užkrato kiekio, įkandimo vietos, apkandžiotojo imuninės sistemos. Pirmieji pasiutligės simptomai panašūs į gripą: karščiavimas, galvos skausmas, didelis silpnumas. Šis periodas gali užtrukti apie savaitę. Ligai progresuojant atsiranda ir kitų simptomų. Skiriamos dvi tipinės pasiutligės formos. Encefalitas su sujaudinimu yra klasikinė pasiutligės forma, pasireiškianti vandens baime, oro judėjimo baime, gerklų spazmais. Paralyžinė pasiutligės forma pasireiškia progresuojančiu raumenų silpnumu be galvos pažeidimo požymių. Neurologinių simptomų periodas gali užtrukti apie savaitę, paskui pereina į komą ir baigiasi mirtimi.

https://en.wikipedia.org/wiki/Rabies
7. Insultas. 
Ūminis galvos smegenų kraujotakos sutrikimas. Insulto metu, dėl staiga užsikimšusios galvos smegenis maitinančios kraujagyslės, sutrinka smegenų audinio kraujotaka ir atsiranda smegenų pažeidimo simptomai. Insultas sudaro 15-17% visų nervų sistemos ligų.

Insultas ištinka, kai žmogus serga galvos smegenų kraujagyslių ateroskleroze, hipertonine liga, prieširdžių virpėjimu, širdies nepakankamumu, netekus daug kraujo, rečiau – reumatu, kraujo, inkstų ligomis. Būna ir dėl galvos smegenų kraujagyslių defektų (pvz., arterijos spindžio išsiplėtimo). Ligai reikšmės turi paveldimas polinkis.

http://www.stroke.org/understand-stroke/what-stroke
Hemoraginis insultas ištinka plyšus kraujagyslei arba padidėjus jos sienelės pralaidumui: kraujas dažniausiai išsilieja į smegenų pusrutulį, rečiau į povoratinklinį tarpą ar į smegenų skilvelius. Šis insultas paprastai įvyksta tą dieną, kai smarkiai susijaudinama, po sunkaus fizinio darbo, psichinio pergyvenimo. Ligonis dažniausiai praranda sąmonę. Prieš tai gali ūžti galvoje, ją skaudėti, svaigti. Vėliau sąmonė aiškėja, būna rankų ir kojų paralyžius (paprastai vienos pusės), sutrinka kvėpavimas, atsiranda traukulių, ligonis vemia. Dažnai toks ligonis blogai mato, negali nuryti maisto, kalbėti, skaityti, rašyti.Daugiausia (75-80%) sergama išeminiu insultu. Jis ištinka, kai trombas užkemša smegenų kraujagyslę, į smegenis nepakankamai priteka kraujo ir dalis jų audinio suminkštėja. Prieš tokį insultą ligoniui dažniausiai pradeda skaudėti galvą, ji svaigsta, ima tirpti rankos ir kojos, gali sutrikti kalba. Apie 40% išeminių insultų ištinka miegant, dažnai po sunkaus fizinio darbo ar sergant infekcine liga (tada pagreitėja kraujo krešėjimas).

https://strokefoundation.com.au/

6. Meticilinui atsparus Staphylococcus aureus (MRSA). 
MRSA yra viena iš auksinio stafiloloko (Staphylococcus aureus) atmainų. Dauguma sveikų žmonių auksinį stafilokoką nešiojasi ant odos ir gleivinių, nepasireiškiant jokiems simptomams. Auksinis stafilokokas yra gana lanksti, lengvai prisitaikanti prie įvairiausių aplinkos sąlygų, plačiai paplitusi bakterija. Apie 1940 metus dauguma auksinių stafilokokų buvo jautrūs penicilinui. Po dešimties metų daugiau nei pusė auksinių stafilokokų tapo atsparūs šiam antibiotikui. 1960 metais buvo išrastas naujas pusiau sintetinis penicilinas – meticilinas, gydyti penicilinui atsparias bakterijas. Tačiau auksinis stafilokokas tapo atsparus ne tik meticilinui, bet ir daugumai pirmos kartos antibiotikų. Atsparios bakterijos ėmė greitai plisi, o ypač tarp ligoninės pacientų. Šiuo metu MRSA laikomas hospitaliniu patogenu. 

http://www.netdoctor.co.uk/healthy-living/a5562/methicillin-resistant-staphylococcus-aureus-mrsa-infection/
Manoma, jog trečdalis visų žmonių yra stafilokokų nešiotojai. Nosies priekinė gleivinės dalis yra pirminis MRSA rezervuaras. Tyrimai rodo, jog jei nosies gleivinėje atliktas HA-MRSA tyrimas yra neigiamas, šių bakterijų dažniausiai nerandama ir kitose kūno vietose. Tuo tarpu CA-MRSA mėgsta kolonizuotis pažastyje, kirkšnyje, tiesiojoje žarnoje, tarpupirščiuose. MRSA lengvai plinta nuo žmogaus žmogui tiesioginio kontakto metu liečiantis odai, o ypač jei oda yra pažeista.

Šios bakterijos gali ištisas savaites išgyventi aplinkoje ant negyvų objektų. Tad sveikatos priežiūros įstaigose jos įsikuria ant pacientų lovų, lovos stalelių paviršių, šviesos jungiklių, iškvietimo mygtukų, medicininių rūbų, stetoskopų, instrumentų, darbastalių. Visuomenėje MRSA plinta per skutimosi mašinėles, rankšluosčius, gabalinį muilą, sūkurines vonias.

Bet kas gali tapti MRSA nešiotoju, tačiau ne visi nešiotojai suserga. Manoma, jog nešiotojas susirgs ar nesusirgs lemia individualios kūno savybės bei kokia stafilokukų rūšis kolonizavo organizmą. O taip pat vienas svarbiausių barjerų prieš bet kokią MRSA rūšį – sveika oda.

Sveikatos priežiūros įstaigose įgyta MRSA infekcija gali sukelti pneumoniją, šlapimo takų infekcijas, bakteremiją, sepsį, chirurginių žaizdų infekcijas. Ši infekcija pailgina buvimo ligoninėse laiką, jos gydymas yra labai brangus ir gali kainuoti pacientų gyvybes. 

http://www.webmd.com/skin-problems-and-treatments/ss/slideshow-closer-look-at-mrsa

5. Cholera. 
Tai ūmi žarnyno infekcija, kurią sukelia toksiną gaminančios bakterijos Vibrio cholerea.

Pagrindinę choleros infekcijos rezervuaro dalį sudaro asmenys su besimptome infekcija ir sergantys lengvomis ligos formomis. Jie dažniausiai liekai neišsiaiškinti ir palaiko choleros vibriono cirkuliaciją aplinkoje.

https://en.wikipedia.org/wiki/Cholera#/media/File:Cholera_bacteria_SEM.jpg

Cholera užsikrečiama fekaliniu-oraliniu būdu, dažniausiai per:
  • užterštą vandenį (choleros sukėlėjas daugelį metų gali išgyventi vandens telkiniuose, todėl dažniausiai užsikrečiama geriant užterštą vandenį ar per tokiu vandeniu užterštą maistą, per ledą, pagamintą iš užteršto vandens. Cholera pasireiškia šalyse, kur nuolat trūksta švaraus geriamojo vandens, labai didelis gyventojų tankumas, žemas sanitarinis lygis);
  • jūros maistą (žuvys ir vėžiagyviai gali būti užteršiami vandenyje, bei juos ruošiant. Be to, kai kurios žuvys ir vėžiagyviai valgomi žali);
  • maistą, užterštą po terminio paruošimo neteisingai saugant (užsikrečiama ir per maistą, kurį ruošia žmonės užsikrėtę ar sergantys cholera). Užsikrėtimo rizika per vaisius ir daržoves nedidelė, nes choleros vibrionas jautrus išdžiūvimui, rūgštims ir karščiui.
Imlumas cholerai yra didelis, tačiau suserga ne visi užsikrėtusieji. Susirgimo riziką padidina nepakankama skrandžio sekrecija. 

Choleros inkubacinis periodas trunka nuo kelių valandų iki 5 dienų. Daliai užsikrėtusiųjų liga pasireiškia lengvai: jokių simptomų nebūna arba lengvai viduriuojama, tačiau gali išsivystyti ir sunkios ligos formos, pasireiškiančios stipriu vandeningu viduriavimu, panašiu į ryžių nuovirą (išmatoms būdingas žuvies kvapas), ir vėmimu, dėl ko prarandamas didelis organizmo skysčių ir druskų kiekis. Ligonį kamuoja troškulys, retėja šlapinimasis, mažėja šlapimo kiekis, sutrinka inkstų veikla, užaštrėja veido bruožai (įkritusios akys), sausėja oda, vystosi širdies nepakankamumas. Negydomi ligoniai miršta.

https://en.wikipedia.org/wiki/Cholera

4. Meningokokinė infekcija.
Tai ūmi bakterinė infekcija, kurios sunkiausios klinikinės formos – žaibinis sepsis (kraujo užkrėtimas) arba pūlingas meningitas (galvos ir nugaros smegenų dangalų uždegimas).

Šią infekciją sukelia Neisseria meningitidisgramneigiama bakterija. Ši bakterija sukelia beveik pusę bakterinių meningitų. Meningokokinė infekcija paplitusi visame pasaulyje.

Infekcija plinta oro-lašeliniu būdu. Užkrėsti gali tiek sergantis asmuo, tik sveikas bakterijų nešiotojas. Bakterijų nešiojimas gali tęstis iki kelių savaičių. Inkubacinis periodas svyruoja 1-10 dienų (vidutiniškai 4 dienos).
Meningokokinė infekcija yra pavojinga įvairaus amžiaus žmonėms, tačiau dažniausiai serga vaikai iki 5 metų amžiaus. Pavojus susirgti yra ir kitiems: esant susirgimams virusinėmis respiracinėmis infekcijomis, nusilpus imunitetui, stresui ir kita.

Ankstyvieji meningokokinės ligos požymiai panašūs į peršalimo ligų: karščiavimas, galvos skausmas, šalkrėtis, sprando raumenų sustingimas, vėmimas. Ligai progresuojant ligos eiga sunkėja – išryškėja odos bėrimas. 

http://www.delfi.lt/temos/meningokokine-infekcija/

3. Buboninis maras.
Buboninis maras – bakterinės kilmės liga, kuria žmones užkrečia nuo blusų, kurios peršoka nuo graužikų. Viduramžiais ši liga, kurios protrūkis vadintas Juodąja mirtimi sugebėjo nušluoti maždaug trečdalį Europos populiacijos – įvairiais vertinimais nuo 75 iki 200 mln. žmonių. Ir nors šiandien jokių panašaus masto pandemijų nebebūna, buboninis maras dar neišnyko.

https://en.wikipedia.org/wiki/Bubonic_plague#/media/File:Flea_infected_with_yersinia_pestis.jpg

Buboninio maro sukėlėjas yra bakterija Yersinia pestis. Nors laiku diagnozavus gydymas antibiotikais greitai ir nesunkiai išnaikina sukėlėją, o pacientai greitai pasveiksta, be gydymo gali greitai išsivystyti rimti simptomai: raumenų mėšlungis, karščiavimas, traukuliai, skausmingas limfmazgių ištinimas. Yra dar dvi maro formos: sepsinis ir pneumoninis. Sepsinis maras sukelia galūnių gangrenavimą – jis gali išsivystyti negydant buboninio maro. Pneumoninis (plaučių) maras perduodamas iš žmogaus žmogui oro-lašeliniu būdu ir gali sukelti plaučių nepakankamumą per 24 valandas. Bet net ir infekcijai į organizmą patekus per plaučius gali išsivystyti „įprastinis“ buboninis maras – tik 2 proc. visų diagnozuojamų maro atvejų yra pneumoniniai. Maro mirtingumą šiais laikais sunku nustatyti, nes jis tiesiogiai priklauso nuo to, kaip operatyviai pradedami vartoti antibiotikai.

https://en.wikipedia.org/wiki/Bubonic_plague

2. Nekrozuojantis fascitas (mėsą ėdanti liga).
Tai sparčiai progresuojanti jungiamojo audinio uždegiminė infekcija. Kartu pasireiškia ir poodinio audinio nekrozė. Ligos plitimo greitis tiesiogiai priklauso nuo jungiamojo audinio storio.

Nekrozuojantis fascitas gali atsirasti po įvairių chirurginių procedūrų, tokių kaip širdies kataterizavimas, veno skleroterapija, diagnostinė laparoskopija.
Pagal sukėlėjus, skirstomas į 3 tipus: I tipą sukelia keletas bakterijų, II tipą streptokokai, III tipą klostridijos.

Nuo 1883 metų užfiksuota daug kaip 500 ligos atvejų. Dažniausiai pacientai būna 38-44 metų amžiaus, vaikai serga retai.

Infekcija sunkiai atpažįstama ankstyvojoje stadijoje, bet greitai progresuoja.

https://en.wikipedia.org/wiki/Necrotizing_fasciitis

1. Ebola. 
Ebola hemoraginė karštligė – tai sunki, dažnai mirtina žmonių, primatų (beždžionių) liga, kurią sukelia Ebola virusas. Pirmieji šios ligos atvejai nustatyti 1976 m.

http://www.huffingtonpost.com/david-walton/how-technology-is-turning_b_7012926.html

Yra iškelta hipotezė, kad žmogus pirmiausia užsikrečia sąlyčio su infekuoto gyvūnu metu. Taip užsikrėtęs asmuo užkratą gali perduoti kitam žmogui įvairiais būdais. Sukėlėjas perduodamas nuo sergančio žmogaus su užkrėstu krauju, sekretais, organais ar sperma, taip pat per užterštus rūbus, adatas. Didžiausia rizika užsikrėsti yra kai ligonis vemia, viduriuoja, kraujuoja. Rizika užsikrėsti nuo ligonio inkubacinio periodo metu yra nedidelė. Dažnai tai gali būti hospitalinė infekcija. Sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojai gali užsikrėsti tiesioginio kontakto su sergančiais asmenimis metu, jų kūno skysčiais, nesilaikant tinkamų šios ligos kontrolės priemonių.

Inkubacinis Ebola hemoraginės karštligės periodas yra 2-21 d. Liga prasideda staiga, karščiuojama, skauda galvą, raumenis, sąnarius, krūtinę, jaučiamas silpnumas. Ligonis vemia, viduriuoja, skauda pilvą, išberia, parausta akys, palaipsniui prasideda vidinis ir išorinis kraujavimai. Mirštamumas 50-90%.

http://silverbirdtv.com/health/9755-ebola-scare-calabar
Iki kito susitikimo :)

chekas

Informacijos šaltiniai:
  • https://www.youtube.com/watch?v=DlQu2AFC8JU
  • http://www.ulac.lt/ligos/E/ebola-hemoragine-karstlige
  • http://emedicine.medscape.com/article/2051157-overview
  • http://www.delfi.lt/mokslas/mokslas/buboninis-maras-vel-sienauja-zmoniu-gyvybes.d?id=66518640
  • http://www.ulac.lt/ligos/M/meningokokine-infekcija
  • http://www.ulac.lt/ligos/C/cholera
  • https://slaugytojams.wordpress.com/2013/08/12/mrsa-gresme/
  • http://ligos.sveikas.lt/lt/ligos/nervu_sistemos_ligos/insultas_smegenu_infarktas
  • http://www.ulac.lt/ligos/P/pasiutlige
  • http://www.ulac.lt/ligos/D/denge-karstlige
  • http://www.ulac.lt/ligos/C/chagas-liga-arba-amerikine-tripanosomoze

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą