Mokslo naujienos: apynių skonio alus be apynių

https://www.sciencedaily.com/releases/2018/03/180321162259.htm

Alus su apyniais (hoppy beer) yra mėgstamas tiek tarp alaus gamintojų, tiek tarp alaus mylėtojų, o dabar UC (University of California) Berkeley biologai sugalvojo būdą, kaip jo unikalų skonį ir aromatą išgauti nenaudojant apynių.

Mokslininkai sukūrė alaus mielių (Saccharomyces cerevisiae) kamieną, kuris ne tik fermentuoja alų, bet ir suteikia dvi pagrindines skonio natas, kurias sukuria apyniai. Dvigubai akluose ragavimo testuose, Lagunitas alaus daryklos (Petaluma, Kalifornija) darbuotojai, genetiškai modifikuotų kamienų pagamintą alų apibūdino kaip turintį daugiau apynių skonio (more hoppy) nei kontrolinis alus, pagamintas įprastų mielių ir pridėjus apynių.

Kodėl alaus gamintojai nori naudoti mieles, o ne apynius, kad perteiktų skonį ir aromatą? Pasak Charles Denby, vieno iš dviejų autorių, apynių auginimui sunaudojama daug vandens, be to, reikia ir trąšų, o dar ir transporto išlaidos. Viso to galima išvengti naudojant mieles, suteikiančias apynių skonį. Pintai alaus (apie 473 ml) gali prireikti 50 pintų vandens (apie 23,65 litro), kurį sunaudos auginami apyniai. „Tikiuosi, kad jei mes galime pagaminti puikų alų naudojant šią technologiją, naudojančią mažiau išteklių, žmonės tai priims“ – sako Denby.

Denby įsteigė startuolį (startup), pavadintą Berkeley Brewing Science, kartu su Rachel Li, antrąja autore. Jie tikisi pristatyti apynių mieles alaus gamintojams ir sukurti kamienus, kurie įtrauktų naujus augalinius skonius, kurie nėra būdingi alui, pagamintam iš įprastų ingredientų: vandens, miežių, apynių ir mielių.

DNR žirklių naudojimas

Modifikuoti mielių kamienai buvo sukurti naudojant CRISPR-Cas9, nesudėtingą ir nebrangų genų redagavimo įrankį („molekulinės DNR žirklės“). Denby ir Li įterpė keturis naujus genus bei promotorius, kurie šiuos genus reguliuoja, į pramonėje naudojamas alaus mieles. Du genai – linalolio sintazės ir geraniolio sintazės – koduoja fermentus, kurie gamina skonio komponentus, būdingus daugeliui augalų. Šiuo atveju, genai atitinkamai paimti iš mėtos ir baziliko. Mėginti naudoti ir kitų augalų, kurie taip pat turi linalolio sintazės aktyvumą, pavyzdžiui, braškės ar alyvuogės, genai, tačiau su jais dirbti buvo sudėtingiau.

Kiti du genai buvo paimti iš mielių ir padidino prekursorių („žaliavinių“) molekulių, reikalingų linalolio ir geraniolio sintezei, gamybą. Visi genetiniai komponentai – Cas9 genas, keturi mielių, mėtos ir baziliko genai bei promotoriai – kaip ir įprasta panašiuose darbuose buvo įterpti į mieles naudojant mažą žiedinę plazmidę (ekstrachromosominė DNR). Mielių ląstelės Cas9 geną transliavo į Cas9 baltymus, kurie perkerpa mielių DNR specifinėse vietose. Tada mielių DNR reparacijos fermentai tada iškerpa keturis genus bei jų promotorius ir įterpia juos į mielių DNR.

Po to jie paprašė Charles Bamforth, atsakingo už salyklo ir alaus gamybą UC Davis, pagaminti alų naudojant tris geriausius kamienus, apynius panaudojant tik alaus gamybos iniciacijos stadijoje (misoje), kad būtų išgautas kartumas, bet ne pačių apynių skonis. Apynių skonis suteikiamas tik naujųjų mielių kamienų. Bamforth taip pat pagamino alaus, naudojant įprastas mieles ir apynius, ir atliko aklą testą su 27 alaus gamyklos darbuotojais. „Tai buvo vienas pirmųjų ragavimo testų, taigi rezultatas, jog alus buvo įvertintas kaip turintis daugiau apynių skonio, nei gamintas naudojant apynius, labai paskatinantis“ – sakė Li.

Sekit ir dalinkitės. Iki kito susitikimo :)

Informacijos šaltiniai: 

• https://www.sciencedaily.com/releases/2018/03/180321162259.htm

Read More

Mokslo naujienos: skaidulas fermentuojančios bakterijos pagerino antro tipo diabeto pacientų sveikatą

https://www.sciencedaily.com/releases/2018/03/180308143047.htm

Dėka Rutgers universiteto (New Brunswick, Kanada) profesoriaus vadovaujamo daug skaidulų turinčios dietos tyrimo, kova su antro tipo diabetu greitai gali pasistūmėti į priekį. Gausia įvairių skaidulų dieta suaktyvinus tam tikrą žarnyno bakterijų grupę pasiekta geresnė kraujyje esančios gliukozės kontrolė, didesnis svorio kritimas ir palankesni lipidų kiekiai antro tipo diabeto pacientuose.

Šešerius metus vykstantys tyrimai suteikė įrodymų, jog valgant daugiau tinkamų skaidulų galima palankiai pertvarkyti žarnyno mikrobiotą, virškinimo trakto bakterijų ekosistemą, kuri padeda virškinti maistą ir yra visapusiškai svarbi žmogaus sveikatai. „Mūsų tyrimas atveria galimybę, jog skaidulos, kurių taikinys yra tam tikra žarnyno bakterijų grupė, ilgainiui gali tapti pagrindine jūsų dietos ir gydymo dalimi“, sako Liping Zhao, pagrindinis tyrimo autorius.

Antro tipo diabetas išsivysto, kai kasa gamina neužtektinai insulino, hormono, kuris reguliuoja cukraus kiekį kraujyje, arba organizmas netinkamai naudoja insuliną. Žarnyne daugelis bakterijų skaido angliavandenius, tokius kaip skaidulas, ir gamina trumpų grandinių riebalų rūgštis, kurios maitina žarnyno ląsteles, sumažina uždegimą ir padeda kontroliuoti apetitą. Trumpųjų grandinių riebalų rūgščių trūkumas siejamas su antro tipo diabetu ir kitomis ligomis. Daug klinikinių tyrimų taip pat parodė, kad didinamas maistinių skaidulų kiekis gali sušvelninti antro tipo diabeto poveikį.

Tyrimo metu atsitiktine tvarka antro tipo diabeto pacientai buvo padalinti į dvi grupes. Kontrolinė grupė maitinosi pagal standartines pacientų dietos rekomendacijas. Tuo tarpu kitos grupės narių dietoje buvo gausu skirtingų tipų skaidulų išlaikant panašią maistinę vertę, kaip ir kontrolinės grupės dietoje. Abi grupės vartojo vaistą, akarbozę, kuris padeda reguliuoti kraujyje esančios gliukozės kiekį.

Didelio kiekio skaidulų dieta – tai pilno grūdo gaminiai, tradicinės kinų medicinos maisto produktai, kuriuose gausu skaidulų, bei prebiotikai, skatinantys bakterijų, kurios gamina trumpų grandinių riebalų rūgštis, augimą. Po 12 savaičių, pacientams, kurie laikėsi didelio kiekio skaidulų dietos, vidutiniškai gliukozės kiekis kraujyje sumažėjo labiau, nei kitos grupės pacientams. Taip pat po pavalgymo jiems greičiau nukrisdavo gliukozės kiekis ir jie neteko daugiau svorio.

Stebėtina, iš 141 identifikuotų bakterijų kamienų, gaminančių trumpų grandinių riebalų rūgštis, tik 15 buvo paskatinti didesnio skaidulų kiekio. Tikėtina, kad būtent šie kamienai yra geresnės sveikatos raktas. Laikantis didelio kiekio skaidulų dietos, šie kamienai tapo dominuojantys žarnyne. Prie to prisidėjo padidėję trumpų grandinių riebalų rūgščių kiekiai. Šios rūgštys sukūrė silpną rūgštinę žarnyno aplinką, kuri sumažina žalingų bakterijų populiacijas ir prisideda prie padidėjusios insulino gamybos ir geresnės kraujo gliukozės kontrolės.

Tyrimas remia sveikos žarnyno mikrobiotos svarbą siekiant užkirsti kelią ir valdyti antro tipo cukrinį diabetą.

Sekit ir dalinkitės. Iki kito susitikimo :)

Informacijos šaltiniai: 

• https://www.sciencedaily.com/releases/2018/03/180308143047.htm

Read More

Mokslo naujienos: ląstelių komunikacijos dinamika

http://lms.biotecnika.org/product/csir-net-unit-4-cell-communication-cell-signalling/

Daugialąsčiai organizmai, tokie kaip mes, priklausomi nuo nuolatinės informacijos tėkmės tarp ląstelių, koordinuojančių ląstelių veiklą siekiant daugintis (ląstelių dalijimasis) ir diferencijuotis. Ilgą laiką tarpląstelinio komunikavimo kalbos šifravimas buvo vienas iš pagrindinių biologijos iššūkių. Caltech universiteto mokslininkai neseniai atrado, kad ląstelės perduoda daugiau informacijos naudojant vieną kelią, arba komunikacijos kanalą, nei buvo manoma anksčiau, periodiškai koduodamos pranešimus. Michael Elowitz, biologijos ir bioinžinerijos profesoriaus, laboratorijos darbas publikuotas šių metų vasario 8-ą dieną Cell žurnale.

https://en.wikipedia.org/wiki/Notch_signaling_pathway

Mokslininkai tyrė vieną pagrindinių komunikacijos sistemų, vadinamą „Notch“, kurią naudoja beveik visų gyvūnų audinių ląstelės. Notch kelio sutrikimai prisideda prie įvairių onkologinių ir su organizmo vystymusi susijusių ligų atsiradimu, dėl to šis kelias yra vienas iš pageidaujamų tyrimo objektų kuriant naujus vaistus.

Ląstelės tarpusavyje kalbasi naudodamos specialias komunikacijos molekules, vadinamas ligandais, kurios sąveikauja su molekulinėmis antenomis, vadinamomis receptoriais. Kai ląstelė naudodama Notch kelią perduoda instrukcijas savo kaimynėms, pavyzdžiui, kad joms reikia dalintis arba diferencijuotis į kito tipo ląstelę, žinutę siunčianti ląstelė savo paviršiuje gamina tam tikrus Notch ligandus. Tada šie ligandai jungiasi su Notch receptoriais, esančiais ant gretimų ląstelių paviršiaus. Gavusios signalą, ląstelės „įjungia“ genus modifikuojančias molekules, vadinamas transkripcijos veiksniais (faktoriais). Transkripcijos veiksniai nukeliauja į ląstelės branduolį, kurioje yra jos DNR, ir aktyvuoja specifinius genus (apie tai, kaip transkripcijos faktoriai reguliuoja genų raišką, galite pasiskaityti čia). Taigi, Notch sistema leidžia ląstelėms priimti signalą iš kaimyninių ląstelių ir pakeisti savo genų raišką.

Ligandai paskatina transkripcijos faktorių aktyvaciją modifikuodami tų receptorių, su kuriais jungiasi, struktūrą. Visi ligandai savo receptorius modifikuoja panašiu būdu ir signalą priimančioje ląstelėje aktyvuoja transkripcijos faktorius. Dėl šios priežasties mokslininkai manė, kad signalą priimanti ląstelė negali patikimai nustatyti, kuris ligandas ją aktyvavo, taigi, ir kokį signalą ji gavo.

„Iš pirmo žvilgsnio, vienintelis paaiškinamas, kaip ląstelės geba, jei išvis geba, atskirti du skirtingus ligandus, yra, kad jos kažkaip tiksliai identifikuoja skirtumus, kaip stipriai ligandai aktyvuoja receptorius. Tačiau, visi dabar turimi duomenys rodo, kad skirtingai nei mobilieji telefonai ar radijai, ląstelės susiduria su daugiau problemų, identifikuojant gaunamus signalus“, sako pagrindinis darbo autorius ir buvęs Elowitz laboratorijos studentas (absolventas) Nagarajan (Sandy) Nandagopal. „Dažniausiai ląstelės gali atskirti, ar aplinkoje signalas yra, ar jo nėra, bet ne ką daugiau. Šiuo požiūriu, ląstelės komunikacija yra artimesnė žinučių siuntimui dūmais (kaip tą darė indėnai), nei žinučių rašymui telefonu. Taigi, klausimas lieka toks, kaip ląstelė atskiria du skirtingus ligandus, kurie atrodo kaip dūmų kamuoliai iš toli?“.

Nandagopal su kolegomis svarstė, ar atsakymą į šį klausimą ras Notch kelio aktyvacijoje laiko atžvilgiu skirtingais ligandais, kitaip tariant, kaip laikui bėgant yra išleidžiami „dūmai“. Kad tą ištirtų, komanda sukūrė naują video paremtą sistemą, kuria jie realiu laiku galėtų įrašyti kiekvienos individualios ląstelės signalus. Prie receptorių ir ligandų prijungdami fluorescencinius žymenis, komanda galėjo stebėti kaip esant signalui sąveikauja ląstelės.

Kairėje - ligandas Delta1, dešinėje - Delta4

Komanda tyrimui pasirinko du chemiškai panašius Notch ligandus, Delta1 ir Delta4. Jie atrado, kad nepaisant ligandų panašumo, tą patį receptorių jie aktyvuoja stipriai skirtingais laiko modeliais. Delta1 ligandas receptorių grupes aktyvuoja tuo pačiu metu, iš karto siųsdamas staigų visų transkripcijos veiksnių nukreipimą link branduolio, kaip dūmų signalą, susidedantį iš kelių didelių kamuolių. Tuo tarpu Delta4 ligandas kiekvieną receptorių aktyvuoja individuliai, siųsdamas nuolatinį vieno transkripcijos faktoriaus nukreipimą į branduolį, panašiai kaip pastovų dūmų srautą.

Pasak mokslininkų, šie du modeliai yra pagrindas, leidžiantis iškoduoti skirtingas ląstelės instrukcijas. Faktas tas, kad šis mechanizmas leidžia dviem ligandams siųsti skirtingas žinutes. Analizuodami vištų embrionus, autoriai atskleidė, kad Delta1 aktyvuoja pilvo raumenų gamybą, o Delta4 stipriai stabdo šį procesą tose pačiose ląstelėse.

„Ląstelės kalba tik saujele skirtingų molekulinių kalbų, bet dirbdamos kartu, jos gali atlikti begalę skirtingų užduočių“, sako Elowitz. „Pradžioje mes manėme, kad šios kalbos yra itin paprastos ir ląstelės gali tik šūktelti viena kitai. Stebėdami ląstelių komunikacijos procesą mes matome, kad šios kalbos yra sudėtingesnės ir turi didesnį žodyną, nei kad manėme. Ir tai greičiausiai tėra tik ląstelinės komunikacijos ledkalnio viršūnė“.

Sekit ir dalinkitės. Nauji įrašai kiekvieną pirmadienį ir ketvirtadienį. Iki kito susitikimo :)

chekas

Informacijos šaltiniai:

• https://www.sciencedaily.com/releases/2018/02/180216150338.htm

Read More

Mokslo naujienos: gaubtinės žarnos vėžio bakterijų duetas

https://www.sciencedaily.com/releases/2018/02/180201173406.htm

Paveldėto gaubtinės žarnos vėžio pacientai turi dvi bakterijų rūšis, kurios bendradarbiaudamos skatina ligos vystymąsi. Tos pačios rūšys randamos ir pacientuose, kuriems gaubtinės žarnos vėžys pasireiškia nepriklausomai nuo paveldėjimo. Tyrimą vykdo Johns Hopkins universiteto Bloomberg-Kimmel vėžio imunoterapijos institutas. Antrasis tyrimas su pelėmis, kuris buvo publikuotas tų pačių mokslininkų, rodo galimą mechanizmą, kaip viena iš rūšių sukelia specifinį imuninį atsaką, skatinantį, o ne stabdantį, piktybinių auglių formavimąsi. Šie atradimai gali padėti išrasti naujų tyrimo ir prevencijos būdų ligai, kuri vien JAV kasmet nusineša 50 000 žmonių gyvybių ir vis dažniau pasireiškia jauniems, 20-50 metų, žmonėms.

Science žurnalas atradimus apibūdina kaip procesą, kuriame šios bakterijos įveikia apsauginį gaubtinės žarnos gleivių sluoksnį ir susivienija, jog sukurtų palankų mikroklimatą, gausų reikalingų maistinių medžiagų ir visko, ko reikia bakterijoms išgyventi: lėtinis uždegimas ir vėlesnis DNR pažaidų sukėlimas, dėl kurio formuojasi augliai. Šie atradimai pakeičia požiūrį į standartinę žmonių, turinčių šias bakterijas, priežiūrą. „Dėl gaubtinės žarnos vėžio reiktų tikrinti dažniau, nei kas 10 metų, kaip yra daroma dabar“, teigia dr. Drew Pardoll, Blloomber-Kimmel vėžio imunoterapijos instituto vadovas. Kai tik šis mechanizmas bus geriau suprastas, galės būti kuriami vaistai ir vakcinos, o galbūt ir probiotikai, užkertantys kelią šių bakterijų kolonizacijai gaubtinėje žarnoje. Tai būtų prevencinės priemonės, stabdančios vėžio vystymąsi.

Šie nauji duomenys yra pagrįsti ankstesniais profesorės Cynthia Sears tyrimais, pagal kuriuos matoma, jog tam tikri bakterijų kamienai išplitę gaubtinės žarnos gleivinėje. Toks išplitimas būdingas daugiau nei pusei gaubtinės žarnos vėžio pacientų, kuriems vėžys nebuvo paveldėtas. Ne taip kaip daugumos bakterijų, kurios nepraeina apsauginio žarnų gleivinės sluoksnio, šių bakterijų bendrijos suformuoja lipnias bioplėveles šalia žarnos epitelinių ląstelių, kur ir atsiranda vėžys. Čia šių bakterijų bendrijos gali padėti epitelinėms ląstelėms virsti vėžinėmis.

Apie 5 procentai gaubtinės žarnos vėžio atvejų yra sukeliami paveldimo sindromo, vadinamo šeimine adenomatozine polipoze (familial adenomatous polyposis FAP). Dėl paveldimos mutacijos prasideda genetiniai pokyčiai, kurie ilgainiui vystosi ir skatina epitelines ląsteles virsti piktybinėmis. Tačiau, teigia Sears, buvo neaišku ETBF ar kitos bakterijos dalyvauja progresuojant FAP pacientų gaubtinės žarnos vėžiui.

Kad ištirtų ryšį tarp bakterijų bioplėvelių ir vėžio formavimosi, Sears su kolegomis ištyrė šešių FAP pacientų gaubtinės žarnos audinius. Testai parodė dėmes, išsidėsčiusias visame 70 % pacientų gaubtinės žarnos ilgyje – tai šių bakterijų formuojamos bioplėvelės. Kad identifikuotų tikslias bakterijų rūšis, mokslininkai naudojo genetinius zondus ir nustatė, jog bioplėvelėse daugiausiai yra dviejų rūšių bakterijų: Bacteroides fragilis ir Escherichia coli. Tai sukėlė nuostabą, kadangi gaubtinėje žarnoje yra bent 500 skirtingų bakterijų rūšių. Dar 25 gaubtinės žarnos mėginių tyrimai parodė, kad B. fragilis kamienas yra ETBF porūšis, kuris gamina toksiną, sukeliantį tam tikrus onkogeninius, arba vėžį sukeliančius, epitelinių ląstelių virsmus ir sukelia žarnos uždegimą. E. coli kamienas gamina medžiagą, vadinama kolibaktinu, kuri sukelia DNR mutacijas. „Šių dviejų veiksnių kombinacija sukuria puikias sąlygas gaubtinės žarnos vėžio vystymuisi“, teigia Sears.

„FAP yra niokojanti liga, kuri dažniausiai baigiasi chirurginiu gaubtinės žarnos pašalinimu, o mūsų duomenys gali padėti atrasti naujų ir mažiau invazinių būdų gaubtinės žarnos vėžio prevencijai“, teigia Sears. Pasak jos, tie patys būdai galėtų būti taikomi ir dažnesniems su paveldimumu nesusijusiais gaubtinės žarnos vėžio atvejais. Šiuo metu, priešvėžinių navikų, vadinamų polipais, formavimosi stebėjimui yra naudojama kolonoskopija. Jei būsimieji tyrimai parodys, jog bioplėvelės susiformuoja dar prieš atsirandant polipams, bioplėvelių vertinimas ar tam tikrų bakterijų identifikavimas išmatose galėtų būti papildančiais, nechirurginiais ligos stebėjimo būdais.

Naudojant pelės gaubtinės žarnos vėžio modelį mokslininkai atrado, kad gyvūnuose, kurių žarnos buvo kolonizuotos viena iš šių bakterijų rūšimi, buvo mažiau arba išvis nebuvo auglių. Tačiau, kai jų žarnos buvo kolonizuotos abejomis rūšimis tuo pačiu metu, pelėms išsivystė daug auglių. Todėl galima daryti išvadą apie šių bakterijų rūšių sinergiją.

Pagal ankstesnį tyrimą, 2009 metais publikuotą Nature Medicine, unikalus imuninis atsakas, uždegiminio baltymo IL-17 gamyba, buvo pagrindinis ETBF indukuoto auglių formavimo veiksnys. Pardoll ir Sears teigia, kad svarbu pažymėti, jog šis imuninis atsakas skiriasi ir iš tiesų yra antagonistinis tiems imuniniams atsakams, kurie yra antivėžiniai, indukuoti imunoterapinių vaistų.

Tam, kad įrodytų IL-17 svarbą vėžio formavime, jie naudojo pelės modelį, kuriame IL-17 genas buvo genetiškai pašalintas, tad nebuvo gaminamas IL-17. Šias peles jie kolonizavo ETBF ir PKS+E. coli. Ne taip, kaip pelėse, kuriose IL-17 buvo gaminamas, genetiškai pakeistose pelėse gaubtinės žarnos augliai nesiformavo, patvirtindami šio baltymo svarbą bakterijų sukeliamam gaubtinės žarnos vėžiui. Tačiau, be IL-17 svarbos, tyrimai parodė, kad ETBF skaidė gleivių sluoksnį, o tai leido PKS+E. coli didesniais kiekiais prisitvirtinti prie gaubtinės žarnos gleivinės, kur bakterijos kartu sukėlė daugiau DNR pažaidų, dėl kurių pradeda formuotis gaubtinės žarnos navikai.

Šie tyrimai padės kurti naujas strategijas, pagal kurias mokslininkai galės bandyti išvengti ar net kovoti su gaubtinės žarnos vėžiu. Pavyzdžiui, ligos galima būtų išvengti neleidžiant šioms bakterijoms kolonizuoti gaubtinę žarną arba kuriant vaistus ar vakcinas, kurių taikinys būtų bakterijų toksinai.

Sekit ir dalinkitės. Iki kito susitikimo :)

Informacijos šaltiniai:

• https://www.sciencedaily.com/releases/2018/02/180201173406.htm

Read More

Mokslo naujienos: paslaptingos ligos virusas

http://www.dailytech.com/CDC+Warning+about+Record+High+Increases+in+2016+for+Poliolike+Illness+causing+Paralysis/article37685.htm

Enterovirusas D68 – galimas paslaptingos į poliomielitą panašios ligos, paralyžavusios JAV, Kanados ir Europos vaikus, sukėlėjas. Tą skelbia Naujojo Pietų Velso universiteto (UNSW) Sidnėjuje mokslininkai. 

„2014-aisiais metais, JAV, pastebėtas paslaptingosios ligos, sukeliančios, panašų į poliomielito, paralyžių, protrūkis“ – teigia tyrimo vadovė, profesorė Rina MacIntyre. „Daugiau nei 120 vaikų vien tik JAV išsivystė būklė, žinoma kaip ūmus vangus mielitas (angl. acute flaccid myelitis AFM), tačiau nebuvo žinoma jo priežastis“. Ūmus vangus mielitas – nervų sistemą, specifiškai nugaros smegenis, paveikianti liga, kurią gali sukelti įvairios priežastys, tarp kurių ir virusinė infekcija. AFM apibūdinamas kaip staigus vienos ar abiejų kojų arba rankų silpnumas, raumenų tonuso praradimas ir susilpnėję arba prarasti refleksai. 

Tais pačiais metais pastebėtas neįprastas enteroviruso D68 (EV-D68) sukeliamų infekcijų proveržis. Šis virusas, sukeliantis slogą, kosulį, raumenų skausmus, karščiavimą ir sunkumą kvėpuojant, yra žinomas nuo XX a. septintojo dešimtmečio. 2014-aisiais apie 2280 žmonių, dauguma jų vaikai, JAV, Kanadoje ir Europoje užsikrėtė šiuo virusu, o jiems pasireiškę simptomai buvo sunkesni, nei įprasta. Tuose pačiuose regionuose, taip pat daugiausiai vaikams, pastebėtas ir paralyžių sukeliančių ligų protrūkis. Pasak tyrimo vadovės, tai leido susieti EV-D68 ir ūmų vangų mielitą, tačiau anksčiau nebuvo žinoma, kad šis virusas sukeltų paralyžių. 

Naujojo tyrimo metu, UNSW komanda analizavo ūmaus vangaus mielito mokslinę literatūrą. Jie taikė Bradford Hill kriterijus – devynių elementų, sukurtų siekiant nustatyti priežastį, rinkinys. Šie kriterijai pavadinti dviejų mokslininkų, kurie juos panaudojo diskusijose, ar rūkymas sukelia plaučių vėžį, garbei. „Mokslinis metodas, kurį Bradford ir Hill naudojo įrodant, ar rūkymas sukelia vėžį, šiuo metu yra tinkamas įrankis nusprendžiant ligų priežastis“ – sako profesorė MacIntyre. 

Bradford Hill kriterijai:  

1. stiprumas (efekto dydis); 
2. nuoseklumas (atkuriamumas); 
3. specifiškumas; 
4. laikinumas; 
5. biologinis gradientas; 
6. tikėtinumas; 
7. nuoseklumas 
8. eksperimentas (bandymai); 
9. panašumas, giminingumas.

„Mes esame pirmieji, naudojantys šį būdą, tam, kad išanalizuotume ryšį tarp EV-D68 ir ūmaus vangaus mielito. Mūsų rezultatai rodo, kad yra labai tikėtina, jog EV-D68 sukelia paslaptingąją ligą ir vaikų paralyžių. Šis ryšys dar turi būti patvirtintas, kad būtų galima kurti visuomenės sveikatos strategijas šios infekcijos prevencijai. EV-D68 infekcijų dažnis didėja visame pasaulyje. Be to, nustatyta ir genetiškai tolima šio viruso atmaina. Kol kas nėra jokio gydymo ar vakcinų nuo į poliomielitą panašios ligos, sukeltos EV-D68, todėl yra svarbu veikti greitai ir sustabdyti jos protrūkius“ – sako profesorė MacIntyre. 

Paprasčiausia higiena, kaip rankų plovimasis muilu ir vandeniu mažiausiai 20 sekundžių, gali padėti stabdyti viruso, kaip ir bet kurio patogeno, plitimą. 

Sekit ir dalinkitės. Iki kito susitikimo :)

P.S. Blog'as pasiekė 200 000 peržiūrų ribą!!! Ačiū visiems skaitantiems ir prisidedantiems prie blog'o populiarumo :) o tą padaryti galima pamėgus facebook puslapį, like/share bei atkreipus dėmesį į blog'o dešinėje esančias reklamas ;)

Informacijos šaltiniai:

• https://www.sciencedaily.com/releases/2018/01/180122091243.htm

• https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC4589117/

Read More